Kaip kvepia Lietuva

Kuo jums kvepia Lietuva? Man pirma asociacija – pušynas ir nušienauta pieva. Kažkodėl. Kaip čia pro mane praslydo, jog jau prieš kelerius metus sukurtas Lietuvos kvapas. Susitikus kavos puodeliui su viena iš projekto sumanytojų, Laima Drukneryte, kalbėjomės apie kvapnią svajonę, apie verslą, apie tai, kaip viskas įmanoma, jei labai nori. Apie tai, kaip garsūs parfumeriai tave iš pradžių praspiria kaip kokį ežiuką rūke, o paskui tave kalbina BBC apie pirmąjį sukurtą šalies kvapą…

Plika akimi matyti, kad Lietuvos kvapo kūrėjams rūpi istorijos. Laima, nerūpestingai šnekučiuodamasi su barista, belaukdama kavos spėja išgauti ir kavinės vardo kilmę – pasirodo, Islandijos g. įsikūrę kavos namai, pagerbdami islandus už tai, kad maža šalis išdrįso pirmoji pripažinti mūsų nepriklausomybę, pavadinime islandiškai sako “Elska coffee” – “mylime kavą”.
Nutūpusi šalia manęs pasakoti apie Lietuvos kvapo atsiradimo istoriją, įteikia dovanų – dailų flakonėlį kvepalų. Nežinau kodėl, bet maniau, kad kvapas bus skirtas labiau “reprezentuoti” negu pačiai kvėpintis. O iš tikrųjų – parfumuotas vanduo man priminė kadaise turėtus mėgstamus Coty firmos kvepalus, pirktus JAV, kurių paskui niekur neradau, o pavadinimą – pamiršau. Jaukus, gaivus, bet tuo pačiu – su paslaptimi. 
Va, pamaniau, bus puiki dovana vienam iš mūsų FB puslapio gerbėjų ir net nereikės pirkti, kaip iki šiol dažniausiai būdavo. Bet, deja, kvapas man susuko galvą: pasipurškiau vieną sykį pabandyti, antrą – pasitikrinti, trečią – nes patiko…  – ir taip nejučia prisijaukino mane šis kvapas, lydėdamas visą likusią dieną ir dar kitą.
Ir negi dovanosi jau “praimtą” butelaitį:) Laimei, Renatai kvapas “nesugrojo”, tad susipešti mudviem neteko. “Nepraloškime jo kaip prizo – tau patiko, tu ir pasilik”. Tokiu būdu gavau dvigubą dovaną – vieną iš Laimos, o kitą iš draugės ir partnerės. Ir kas sako, kad mažos svajonės nesipildo – nes kai bandai įsukti startuolį, naujų kvepalų pačiai įsigyti tampa truputį prabanga:)
O grįžtant prie istorijos. Neįtikėtina, bet Lietuvos kvapas jau gyvuoja septynerius metus.
Laima, kas turi nutikti, kad žmogus nuspręstų sukurti Lietuvos kvapą?
Su vienu kolega dirbome įmonėje, kuri kūrė kvapus verslui, daugiausia B2B segmentui. Ir kilo mintis, kad galime sukurti kvapą ne žmogui, ne įmonei – o kažkam funky: erdvei, troleibusui, renginiui, miestui, šaliai. Ties kvapo kūrimu mes, trys bendraminčiai, darbavomės dvejus metus, o pats kvapas startavo, kai Vilnius buvo Kultūros sostinė. Svarstėme, gal patiks valstybės institucijoms, gal patrauks atvykusius turistus.
Mums buvo labai įdomu dirbti kuriant kvapą. Pradėjome ieškoti, kokia turėtų būti kvapų paletė, klausinėtis, tirti: vienam tai močiutės spinta, kitam turėtų būti šiuolaiškiškas kvapas, trečiam pieva, upė… ir kuo daugiau tyrėme, tuo labiau supratome, kad tokio, kuris tikrai talpintų savyje visus niuansus niekada nesukursime ir kažin, ar derės tas jūros ir močiutės spintos kvapas.
Todėl tiesiog suformulavome garsiems Prancūzijos parfumeriams užduotį. Mums to kvapo kūryba buvo tarsi kūdikėlio laukimas…
O kaip parfumeriai reagavo į prašymą sukurti šalies kvapą?
Kreipėmės į garsius Prancūzijos parfumerijos namus, Galimard. Žinomi parfumeriai, kvepalus tiekę dar karaliaus Liudviko karališkajam dvarui. Nenuostabu, kad pirmiausia į mus pasižiūrėjo lyg į kokius ežiukus rūke: ko jūs čia norite? Nei parfumeriai, nei kvapų namai… Tada mes pas juos važiavome, pasakojome viziją, kol galiausiai ledus pralaužė tuo metu ten dirbusi viena lietuvaitė – sugebėjo perteikti, ko mes norime, juos “išmasažuoti” ir padėjo mums pasiekti savo tikslą. Galimard kuria unikalius kvepalus, nors iki šiol paprastu paštu siunčia užsakymo lapus…Savotiškai žavu:) Dabar jau yra ir daugiau įdomių parfumerijų, kaip Creme de la Creme, o tuomet unikalesnių kvepalų Lietuvoje buvo gana sunku rasti.
Kvapas prigijo ir jau tiek ilgai pragyveno, jog pats save užaugino ir tapo kolekcija: “Barbora”, “Karalystė” ir “Lietuvos kvapas”, nuo kurio startavome.

Ar teisingai suprantu, kad pasaulyje iki jūsų nebuvo sukurta jokios šalies kvapo?
Kiek domėjomės, pasaulyje nebuvo bandymų sukurti šalies kvapą, mes buvome tokie pirmieji. Iki tol tik pora regionų buvo kažką panašaus mėginę. O juk tai puiki reprezecentacinė idėja – tokių dovanų stygius buvo ir dažnai tebėra jaučiamas. Išvažiuoji iš Lietuvos ir ką tu veši? Sūris, gintaras, skilandis gerai, bet kiek kartų gali tą patį vežti. Norisi kažko, kas mūsų šalį gražiai, šiuolaikiškai reprezentuotų, bet tuo pačiu primintų ir mūsų iškilią praeitį. Kvepalai – puiki pradžia, ledams pralaužti ir pokalbiui užmegzti.
Mes ir kvapo natų legendą rišome labiau prie istorijos nei prie autentikos, juk nei sandalmedis, nei greipfrutas Lietuvoje neauga. Bet sandalmedis primena apie tai, kad mūsų kalba seniausia iš išlikusiųjų indoeuropiečių prokalbėje. O greipfruto natos – apie mūsų gyvybingumą, pažangumą.
Kaip buvo sutiktas Lietuvos kvapas?
Valdininkai, iš kurių tikėjomės didžiausio entuziazmo (nes tai juk turėjo būti pirmiausia šalies reprezentacijai skirtas produktas), pasirodė labiausiai skeptiški, maždaug “Ką? Lietuvos kvapas? Ir kuo gi ji kvepia?…” – tokių replikų esame sulaukę pradžioje.
Bet viskas pasikeitė, kai prieš Kalėdas padovanojome mūsų kvepalų Afganistano kariams, kad primintų Lietuvą. Lenkų spauda pasigavo žinią, o iš ten – The Guardian, ir BBC, ir vokiečių “Der Spiegel”. Iš pastarojo pats Maskvos skyriaus redaktorius skambino – sako, “Čia jūs rimtai šalies kvapą išleidote ar tai pokštai? Jei rimtai, atvažiuoju pas jus interviu!” Prancūzai, amerikiečių humoro šou, Australijos žiniasklaida – kone per visą pasaulį nuskambėjome, negalėjome patikėti kas čia dedasi! Buvome labai laimingi.
Ta kvapni dovana – tarsi žinutė butelyje, ji pati pasakoja istoriją: apie mus, apie mūsų šalį. Ant mūsų naujo išgryninto dizaino pakuotės mes net nededame jokių istorinių faktų. Istorijas kuria neformali to kvapo bendruomenė. Dovanodamas šalies kvapą, gali papasakoti apie savo šalį viską, kas pačiam atrodo svarbu.
Kas renkasi šį kvapą?
Kažkokio tipiško portreto turbūt nėra. “Lietuvos kvapas” – yra universalus, unisex, tinka ir vyrui, ir moteriai. Jį itin mėgsta išeivijos lietuviai, tikriausiai, dėl emocijos. “Barbora” – labiau moteriškas, salstelėjęs, “Karalystė” – labiau vyriškas, sodrus kvapas.
Prieš septynerius metus pradėta veikla jau tapo verslu. Neišsikvėpė ir net tapo kolekcija. Dabar turime tris kvapus, o produktų turime 7: vieneri kvepalai, trys namų kvapai ir trijų kvapų namų žvakės. Kvepalus kol kas turi tik mūsų flagmanas, “Lietuvos kvapas”. Valstybinės institucijos renkasi mūsų kolekciją kaip reprezentacines dovanas, pavyzdžiui, tuometinis premjeras A.Kubilius vežė į Estiją šiems įsivedus eurą; įmonės teikia kaip verslo dovanas, turime ir ištikimų asmeninių pirkėjų. 
Patys savo namuose kvapus naudojame nuolat, testuojame, kaip aromatas skleidžiasi, kaip laikosi – ir nėra taip, kad tas kvapas ilgainiui nuvargintų, jis subtilus. Be to, kalbant apie kvepalus – jie kokybiški, gerai išlaiko aromatą, nes tai ne tualetinis, o parfumuotas vanduo.
Keista, kad iš pradžių kvapas nebuvo sutiktas išskėstomis rankomis, juk kiek pamenu, nuolat būna problema tiek valdžios atstovams, tiek verslui su reprezentacinėmis dovanomis.
Na, mes atėjome be pažinčių ir be nieko. Kaip ironiškai tuomet mus guodė Andrius Užkalnis – “Normalu, kad nepalaiko: juk nebuvo referendumo, niekas nebalsavo ir nepritarė – tai kas čia per Lietuvos kvapas.” Bet dabar viskas kitaip. Atsirado pozityvumas ir marketingo skyriai pradėjo suvokti, kad šią dovaną galima tikslingai išnaudoti, galų gale, tai gera small talk pradžia – šalies kvapas. Tu ateini ir, kaip juokaujame, savo kvapu žymiesi teritoriją.
Jaukus, lengvas ir gaivus buvo mūsų pokalbis. Visai kaip trijų bendraminčių kadaise sukurtas “Lietuvos kvapas”.
Kvapnių atradimų,
Gitana