Subrandintos dovanos: kūdikio dienoraštis

Būčiau laimingiausia pasaulyje dukra, jeigu susilaukus vaiko, gaučiau iš savo mamos dovanų jos apie mane rašytą kūdikio dienoraštį. Ta dovana, man atrodo, dabar būtų buvusi dar brangesnė, nes realiai mamos, kurios galėčiau paklausti, kaip aš gimiau, kada ėmiau ropoti, koks buvo mano mėgstamiausias valgis, kada pradėjo kaltis dantukai, ar kamavo pilvo diegliai ir ar persirgau raudonuke – seniai nebėra su mumis. Gal todėl, o gal ir dėl to, kad ir šiaip esu sentimentalus žmogus, savo vaikams rašau dienoraščius.

Nežinau, kaip mano užaugusiems vyrams, ar tas bus svarbu, bent jau smalsu, manau, tikrai. Bet merginos, tikiu, tokius dalykus itin vertina – jau vien dėl to, jog ir pačios kažkada bus mamos.

Nuo lakių frazių – iki atminų

Tokių dienoraščių gausu ir knygynuose – nuo Anne Geddes su nuostabiomis kūdikių nuotraukomis iki dienoraščių su kykavimais, žaidinimais. Arba galite tiesiog nusipirkti albumą, kuriame laisvai galėsite klijuoti nuotraukas ir daryti savo norimus užrašus. Arba, kaip darau aš – tiesiog pasirinkau gražią didesnę užrašų knygą (paskutinę Jonui pirkau su Čiurlionio paveikslu, labai graži), kurioje ir sudedu kartkartėm mintis apie savo vaiką (kiekvienam darau atskirą): kažkokie įdomesni nutikimai, juokingi posakiai, vaikiška filosofija, tobulėjimai ir kiti įsimintini momentai. Kartais įdedu kokį „inkliuzą” – pirmosios gimimo dienos medžio lapą, plaukų sruogelę ar bilietą iš aplankyto spektaklio. O kartais tuos priedus pripiešia netyčiom prisėdę vaikai. 

Vienam dienoraščiui – jau 10 metų

Pirmajam dienoraščiui jau dešimti metai, ir į vieną knygelę nebetilpo, pradėjau antrąją. Net ir pačiai įdomu paskaityti, ypač laukiantis antrojo ar trečiojo vaiko, kas ir kaip buvo su ankstesniuoju. Jų gimimo istorijos. Jų pirmieji juokingi žodžiai. O kaip prisiminti rašyti įrašus?

Gimtadienio dieną – po įrašą

Aš pasirinkau tokį būdą, aišku, ne visada pavyksta jo laikytis: pirmais metais – bent kartą per mėnesį, per vaiko gimimo dienos mėnesio dieną, pasirašyti keletą minčių. Žinoma, vaikui augant tie periodai ilgėja, bet bent kartą į porą mėnesių stengiuosi atsiversti dienoraštį ir brūkštelėti ten keletą sakinukų (dažniausiai jau gaunasi lapų:).

Pavyzdžiui, vakar Gabija sako: “Mama, jūs su tėčiu snaigės, aš – gėlė, mažas brolis – debesis, o didelis brolis – lapas.” Spėkite, kodėl?:) Pagal gimimo mėnesius.

Arba Jonas – vakar turėjau nupirkti šimtą arbatinių žvakių. Nes jis be jų prie pietų stalo nesėda ir labai greitai žvakių atsargos išsenka. Kol neuždegi – tol nevalgo:)

Arba Kasparas – “o tau patiktų, jeigu tu būtum papūga ir tavęs neišleistų paskraidyti” arba paskaitė mano vieną straipsnį, kur apie jį kažką paminėjau ir sako “Mama, man nepatinka, kad atskleidi mano tapatybę”. Arba parašo man laiškelį “Aš supykau, todėl pasakiau, kad tavęs nemyliu. Iš tikrųjų aš tave labai myliu”.

Dieve, kokie tie vaikai nerealūs ir kaip smagu bus kažkada visa tai paskaityti. Argi nevertos būti išsaugotos tokios mintys ir istorijos?

Linkiu brandinti dovanas ateičiai, nors ir užtrunka,
Gita