Spinner
Mamai
0

Kai būdavo sunku ar liūdna, mėgdavau atsisėsti mamai ant kelių, kad pasikraučiau tos gerosios raminančios energijos, nes šalia mamos visada viskas būna gerai. Dabar tai mėgsta daryti mano vaikai. Ir toms mamoms daugiau nelabai ko tereikia. Tik būti reikalingoms, dovanoti gyvenimą, padėti jiems užaugti ir nuolatos rūpintis.

Šį megztuką nuotraukoje man numezgė ji. Jis buvo ypatingas – raudonas, tarsi su uogytėmis. Mano juodą ir išskirtinį šimtadienio kostiumėlį taip pat pasiuvo mama, tąvakar jaučiausi graži. Dar ir išleistuvių suknelę. Ją turiu iki šiol… žydrą ir plevenančią. Ji buvo tokia, kokią anuomet įsivaizdavau išleistuviniam valsui. Vestuvinį rūbą vėlgi rinkausi tik su ja – niekas kitas man negalėjo būti tas objektyvusis veidrodis, kuriuo pasitikėčiau. Ir dabar ji pasako, jei rūbas man netinka – tada atiduodu sesei 😀

 

IMG_0018
mamos visada tobulai gražios jų vaikams ir atvirkščiai

Mano mama visada draugiška mano draugams, nors kavalierius taip sugebėdavo nužvelgti nuo galvos iki kojų, kad maža nepasirodydavo . Paauglystėje pasitikėjo ir leido kas penktadienį šokti diskotekose ir vakaroti su draugais. Už tai esu dėkinga. Ir dar už tą stebuklingą krepšį, kurį nešdavosi grįždama iš darbo, o mes ją kieme sutinkant jį visada patikrindavome. Ten kaskart rasdavosi gardėsis arba bent jau kvepiantis dar šiltas batonas…

Aš iki šiol vis dar galiu bendraamžius nustebinti, pasakodama, kad mano mama moka rašyti scriptus, perinstaliuoti kompą ir sutvarkyti duomenų bazes.

Dar ji kepa nuostabų tortą „Napoleoną”, kuris garsėja visoj giminėj ir turi ypatybę būti suvalgytas iki trupinėlio. Kaip žmonės sako – atmušusi ranką šiame reikale. Vis žadu užsirašyti receptą, bet kažkaip nepavyksta, nes ji vis tą receptą tobulina. Kokius 20 metų jau. O taip! tobulinimas – jos hobis. Nors ir labai dėl to nervuojasi, pergyvena, bet siuvinio siūlės turi būti tokios ir ne kitokios, sukirpimas toks ir ne kitoks, Napoleono lakštai tinkamo trapumo, o kremas pakankamo saldumo.

Žinau, kad šį įrašą mano mama perskaitys viena pirmųjų ir ašaros. Ji visada graudindavosi jautrią akimirką, o aš klausdavau: „Mama, ko tu verki? Juk tame filme viskas gerai baigėsi”. Spėkit, ko dabar manęs klausia vaikai. Taip, lygiai to paties.

Tad mes visos labai panašios. Gal tik šiuolaikinės mamos pernelyg didelės savo vaikų prodiuserės. Jos viską žino, o jei nežino – sužinos. Geriausi būreliai, geriausios mokyklos, daiktų, kokių tik panori. Man kartais atrodo, kad šiandien labai dažnai vaikai vertinami kaip gyvenimo projektai, kurie tiesiog privalo būti teisingi, laimingi, protingi ir… tobuli.

Vakar paklausiau Rusnės: „Kaip manai, kas yra geriausia dovana mamai?”. O ji: „Manau, kad, kai vaikai kažkuo pasirūpina ir mamai to daryti nebereikia” Rašau ir žliumbiu, nes, tai juk tokia nuoga tiesa. Ir, laimė!, bet mano vaikai jau šiuo tuo pasirūpina kasdien, nelaukdami šio šventinio sekmadienio. Tiesa, ne visada ir ne kaskart laimingi iki ausų, bet pasirūpina jaunėliu, šeimos pusryčiais, švariomis kriauklėmis, uždegtomis žvakėmis, idealia tvarka lentynose ar savarankiška kelione į miestą. Ir mamai jau šventė, tik ne kaskart taip įvardiname, ar ne?

Aš mamos dieną savo mamai visada dovanodavau rankdarbį. Manau, ji juos kažkur turi iki šiol. Pamenu saugodavo juos ypatingame sekcijos seifuke su rakteliu, kur visi dokumentai būdavo sudėti. Ir tai yra brangiausia, ką mes, net užaugę, galime padovanoti toms nieko neprašančioms rankoms. Mūsų keptas pyragas, mūsų suskinta puokštė, mūsų įrėminta šeimos nuotrauka ar numegzta skraistė, mūsų surašytos gražiausios mintys ant puodelio, popietė ar spa procedūra drauge.

Gėles taip pat visada dovanodavau ir dovanoju. Man jos svarbios. Tobuliausia, jei pačios užaugintos ar surinktos. O jei ne – tai būtinai, kad kvepėtų ir būtų mamos mėgstamiausios arba labai labai gražios. Kai būdavau vaikas, pirkdavau jas už sutaupytus pinigėlius išvakarėse ir slėpdavau kur nors kambary už užuolaidų, kad jau ankstų rytą, tik pabudus, neštume jas su seserimi mamai į lovą.

Iš tikrųjų, mano galva, pati tikriausia mamos diena yra toji, kai tu tampi mama pirmą, antrą, trečią ar septintą kartą. Vaikų gimtadieniai mamoms iš tikrųjų būna ypatingi. Visada prisimenama vaiko gimimo istorija ir tas jausmas paėmus savo kūdikį į glėbį ir glaudžiant prie krūties. Kiekvienas iš mano keturių vaikų atėjimas kitoks ir pamenu juos visus, ypatingai Vasario mąslų ir protingą žvilgsnį pirmą kartą susitikus mūsų akims.

Šįkart mamą sveikinu šiuo tekstu ir dėkoju, kad yra šalia. Žinau, kad paskambinu per retai, nes gyvenu kažkokiame vėjo sukūryje, bet vis žadu iš jo ištrūkti ir pasitaisyti. Aš pati šį sekmadienį turiu atlikti mamos pareigą ir padėti dukrai, tad negaliu atvykti su gėlėmis prie gimtųjų durų. Bet būtinai atvyksiu kitądien.

Su meile, Renata

 

Komentuok! Mes Tave skaitome!

0

TOP

X