Apie moteris, prakalbinančias gėles

Vilniuje Tilto gatvėje, name pažymėtu skaičiumi 6 yra tokia tobula vieta, pavadinimu  „Žolynai“. Su vaizdu į katedrą ir varpinę, su pilnomis vazomis gėlių, su gera nuotaika. Miesto širdis, bet ši gatvelė romantiška ir gan rami, nes srautus ryja kaimynas Gedimino prospektas. Čia dvi draugės – Gitana ir Viktorija –  rūpinasi, kad iš jų išeitumėte su dailiai susivėlusia puokšte, nes tai jų aistra. Moterys, pamilusios gėles ir grožį, pavertė tai savo verslu ir jau keletą metų nuoširdžiai suka labai dailias puokštes. Kai žengi pro parduotuvėlės duris, nosį pasitinka gėlių kvapai, kurių su niekuo nesupainiosi, ant stalo garuoja arbata, o Katedos varpinė ima mušti 13 valandą. Ypatingas, truputį stebuklingas jausmas, kad prisėdus pokalbiui, nelabai ir norisi eiti lauk, dar norisi pabūti, pauostyti, paliesti. Gal todėl kaip pasakoja moterys – šią vietą jos pamilo iškart  ir ilgai negalvojusios išsinuomavo. Bet apie viską nuo pradžių… Nuo ko gi prasidėjo „Žolynai“? Viktorija:  Mudvi susipažinome per mano grupiokę ir susidraugavom. O artimiau bendrauti ėmėme būtent organizuojant mano vestuves, nes mano prašymu Gitana rūpinosi visu šventės dekoru. Po viso to praėjo keli metai, mes abi dirbom savo darbus, su dekorais nesusijusius. Ir tada, kai aš išėjau auginti pirmagimio, pamažu supratau, kad į savo buvusį darbą nebegrįšiu. Tuo metu, tais pirmaisiais vaiko priežiūros metais,  aš labai pradėjau domėtis puokštėmis, dalykais, susijusiais su floristika, švenčių puošyba. Gitana: Mano istorija šiek tiek kitokia. Kai buvau dar studentė, keletą metų teko dirbti gėlių parduotuvėje. Tad praktikos šioje srityje turėjau nuo jaunų dienų. Po to gyvenimas dėliojosi taip, kad keitėsi darbai, gyvenimas tekėjo savo vaga, gimė vaikai ir visa kita. Bet per visą tą laiką nuo gėlių taip ir neatitrūkau. Vis atsirasdavo moterų, kurios sužinodavo apie mano gebėjimus ir prašydavo papuošt vestuves, padaryt gimtadienio puokštę ar papuošti salę.

Surišti puokštę čia ir dabar- tai geriausia, ką moka Žolynų damos foto: @kapadovanoti.lt Kas buvo tas paskutinis lašas imtis savo verslo? Gitana: Dirbau aš advokatų kontoroje administratore. Daug metų ten dirbau ir galvojau, arba aš turiu eiti studijuoti teisės, kad augčiau kompanijoje arba eiti lauk. Ir tada prisiminiau, kad Viktorija žiemą kvietė pradėti dirbti su gėlėmis. Aš tada tik pasijuokiau, kad pasvajokim ir užteks, nes neįmanoma – juk reikia nemažų investicijų, kad per didelė rizika. O paskui prasidėjo atostogos ir sumąsčiau, kad visgi man atsibodo tas popierinis darbas. Kaip tik tuo metu per drauges dėl dekoro kreipėsi viena nuotaka, kurios aš net nepažinojau. Vat galvoju, čia tai jau tikrai ženklas kažką pradėti iš tikrųjų. Ir tada jau aš paskambinau Viktorijai  ir sakau, kad gal visgi imamės veiklos ir darome žingsnius. Per mėnesį išėjau iš senojo darbo. Viktorija:  Besibaiginėjant vaiko priežiūros atostogoms, paklausinėjau dėl darbo gėlių salonuose, bet niekas tuo metu neturėjo vietos. Tada galvoju – dar vienas variantas kažką pačiai įsikurti, o vienintelė galimybė – su Gitana. Bandžiau dirbti savarankiškai iš namų, bet kantrybė trūko nuo to, kad, kur sumerkti visas gėlės, rasti vietos kūrybai, o kur dar visos juostelės, vielutės, priemonės… O kodėl vis kreipdavosi į Jus, o ne į kitus floristus? Dėl draugystės ar tiko Jūsų stilius? Gitana: Taip, vat būtent dėl stiliaus pajutimo ir dėl to, kad žinojo, jog anksčiau dirbau šį darbą, kad jį išmanau. Pasitikėjo, nes, kai tave sieja draugystė ar kažkoks artimas kontaktas, per kurį susipažįsti,  juk visai kitaip. Viktorija: Čia yra santykio reikalas, nes tos šventės  juk  tokios asmeniškos.  Žmogus paprasčiausiai nenori pasikviesti kažko svetimo, jei gali rasti artimą sielą. Juk ir mūsų klientai naršo FB, žiūrinėja nuotraukas, seka komunikaciją ir renkasi. O kai mūsų nuotakos ateina į mūsų parduotuvėlę, mes, rodos, iškart galime jas apkabinti. Jos tokios savos ir artimos, nors susitinkame pirmąsyk. Gitana: Taip, taip, pamato mūsų nuotraukas ir nori tų mūsų puokščių – tų lauko gėlių, tokių susivėlusių, išsitaršiusių ir su daug žalumynų. Tokių… žolyniškų. Va, o kodėl „Žolynai“? Viktorija: Todėl, kad ieškojome lietuviško pavadinimo. Ieškojome kažko, kas būtų artima, sava, miela. Mums artimas natūralumas, gamtiškumas. Norėjome, kad mūsų vertybės atsispindėtų ir pavadinime. Na, „Žolynų“ damos, tai pasakykite, ar graži puokštė turi kainuoti daug? Gitana: Nebūtinai, tikrai ne. Kiekvienas atvejis kaip ir žmogus skirtingas. Tu gali ir kuklią padaryti. Aišku, jei jubiliejus, tai vis tiek žmogus nori įdėti į puokštę tam tikrą svorį, dydį, kad matytųsi (juokiasi). Bet puokštė gali būti nuostabi, kad ir su vienu artišoku vidury, su alstramerijomis. Pridėkite keletą žalumynų ir ji jau graži, nors nekainuoja milijono. O kiek žmonės vidutiniškai linkę išleisti puokštei? Gitana: Labai įvairiai. Gimtadienio proga – apie 15-20 EUR. Vėlgi priklauso ir nuo jubiliato, nes jei ne „apvalus“ gimtadienis, tai ir 15 EUR užtenka, o jei norisi labiau nustebinti, proga svarbesnė tai ir 20-30 eurų ir daugiau.

Turiu Jums amžiną klausimą – ar dovanoti gėlių vyrui? Abi choru: DOVANOTI!!! Vienareikšmiškai. Kokią gėlę jam parinktumėte? Gitana: Man vyriškos gėlės ir anturiai, ir balkšviai, ir hortenzija su eukalipto šaka ir, pavyzdžiui, gvazdikai nuostabūs šiais laikais. Jų yra tokių įvairiausių atspalvių. Viktorija: O taip, gvazdikams keičiant vandenį, šiek tiek tumpinant jie gali stovėti iki mėnesio. Vyrams tikrai nedėtume smulkiažiedžių rožyčių. Bet svarbiausia, kad  jie taip mėgsta gauti gėlių. Atkreipkite dėmesį, kaip jų akys nušvita. Vyrams labai gera jų gauti. Išties, prisiminiau, kaip mano berniukai mėgsta gauti gėlių… Gitana: Vyrai tą grožį labai vertina. Ir pamato. Mes mėgstame puokštes, bet šiaip gali būti ir vienas žiedas. Pavyzdžiui, hortenzija su eukalipto šaka. Arba gvazdikai ar protėja su žaluma. Viktorija: Protėjas labai pamėgusios ir nuotakos. Ji nei vyriška, nei moteriška gėlė, tokia universali. Vyrams, žinoma, dar parenkame tinkamus atspalvius- į vyriškąją pusę. O jūs turite savo mėgstamiausią gėlę? Gitana: Aš neturiu. MAN TIEK GRAŽIŲ GĖLIŲ!!! Mano vyras sako, tau godumas užeina, tau tik akys žiba ir visko nori (juokiasi…) Viktorija: O man buvo taip, kad buvo gėlių, kurių nemėgau, bet, kai pradėjau dirbti su jomis, Gitana išmokė jas pamilti. Ir kasdien pamilstu vis daugiau gėlių, nes dirbi su jomis, imi jas pažinti, tiesiog susidraugauji ir pamilsti. O yra gėlių, su kuriomis atsisveikinote, nes nepasiteisino, kadangi lūžta, vysta? Arba tiesiog jų nemėgstate? Gitana: Gerberos man nelabai patinka, nors jų daug neturėjom, gal tik kartą kitą. Pati gėlė kažkodėl man netinka.  Ieškome netikėtumo, o gerbera itin nuspėjama ir aiški.

Bet lauko gėles juk mėgstate. Kurgi jų prisiskinate? Gitana: Su lauko gėlėmis  yra taip, kad neprisiskinsi jų pievoje, nes greitai vysta, bet  yra sukultūrintos lauko gėlės. Jos atrodo kaip lauko, bet tinka dėti į puokštes, ilgiau išsilaiko nenuvytusios. Viktorija: Pavyzdžiui, pernai gėlių Gitanai priaugino draugė. Gitana: Taip, tiesa. Aš nupirkau sėklų, nuvežiau draugei, o ji žemės plotelį man išskyrė. Draugė dar ir ravėjo, ir prižiūrėjo. Labai esu jai dėkinga. Taip pat užsisakome iš lietuvių gėlių augintojų – jų gėlės nuostabios, sezoniškos, labai kokybiškos. O Jūsų draugai visada iš Jūsų tikisi gražių? Viktorija: Gauname iš jų labai daug pagyrų, džiaugsmo gėlėmis. Štai nuvežiau tetai puokštę tulpių. O ji man vis paskambina ir pasakoja, kaip jos skleidžiasi, kaip jos žydi ir kokios jos gražios. Na, nuostabu padovanoti. Ai, atrodo juk tik tulpių, bet iš tikrųjų tai didelė dovana. O vaikai ar užsuka pirkti? Viktorija: Taip, užsuka.  Ateidavo toks berniukas pradinukas. Ir jis mamai pirkdavo gėlių: 1-2 eurus išleisdavo. Savo nuožiūra nupirkdavo rožę ar eustomą. Ne mama jo prašė, o tiesiog atėjo ir sugalvojo nupirkti mamai gėlę. Ir vieną, antrą kartą. Mes ten ir nuolaidą padarydavome, nes tikriausiai iš tų savo pietų pinigėlių pirkdavo. Jau kuris laikas nebeateina, pasiilgome… Esu svečias vestuvėse. Ką man nešti: puokštę ar surištas gėles? Gitana: Gražiau puokštę.

Bet juk dažnai tenka išgirsti, jog vestuvių stilistai  rekomenduoja nešti gėlių žiedus, nes juos paprasčiau suderinti, komponuoti ir jais puošti vestuvių erdvę. Gitana: Mes vis tiek už puokštes. Labai jau neįdomus tas variantas vien tik gėlės. Viktorija: Juk puokštės nuotraukose lieka. Pavyzdžiui, aš dabar žiūriu savo vestuvių nuotraukas ir prisimenu visas gėles.  Va tetos puokštė, va draugų, va mamos ir tėčio. Man gražu tos nuotraukos, pilnos gėlių, pilnos puokščių. O nuotakos, ko dabar prašo? Ir puokštės, ir bažnyčios, restorano dekoro? Modelis, kai viskas įskaičiuota? Gitana: (juokiasi) Taip, turbūt atėjo tie laikai, kai norisi to grožio ir gėlės visada įneša gyvybės, šventiškumo ir  dovanoja šventinę nuotaiką. Kiek laiko užtrunkat besiruošdamos vestuvių dekorą, floristiką.  Juk Jūs tik dviese ar dar turite kokią komandą? Gitana: Kartais pasikviečiu savo dukrą ir vyrą. Visi būna įdarbinti.  Bet šiaip mums dviese visada geriausia. Kartais kviečiamės savanorių merginų, kurios ateina norėdamos pas mus išmokti, įgyti patirties. Ilgai užtrukti pasiruošimui negalime, nes norime, kad viskas būtų šviežia, taigi dirbame penktadienį ir šeštadienio rytą.

O kas nors yra dovanojęs vestuvių dekorą? Viktorija: Draugė yra užsakiusi nuotakai. Tai buvo dovana. Su nuotaka vėliau suderinome jos lūkesčius ir šventės viziją. Tiesiog puiki dovana! Galima prisidėti prie vestuvių organizacinių išlaidų ir padovanoti šventės grožį. Kitą kartą sesuo yra dovanojusi nuotakos puokštę seseriai. Ji pasakojusi, kad jos sesuo lyg ir nieko nenori, jai nieko nereikia, o  ši norėjųsi, kad bent nuotakos puokštę turėtų. Buvo gražu… Ar pačios mėgstate dovanoti? Viktorija: Taip, labai mėgstu dovanoti ir pakuoti. Įpakavimas svarbu. O jūs, ar gaunate supakuotas dovanas? Viktorija: O taip, mano vyras puikiai supakuoja. Paima šilkinio popieriaus, gausiai privynioja visko. Neseniai buvo situacija, kad neturėjau galimybės supakuoti vyresniajai dukrai dovanos. Pergyvenau, kad nespėju, juk vaiko gimtadienis, reikia viską padaryti kruopščiai, gražiai. Ir kai ryte pamačiau savo vyro paruoštą dovaną, buvo daug džiaugsmo.  Jis tobulai pasirūpino šiuo reikalu. Man labai gražu, kai dovana supakuota. Ji turi kitą vertę, nes jau pats įpakavimas neša nuotaiką. Maišelis neįdomu. Mes net savo puokštes labai mėgstame pakuoti į šilkinį popierių. Nes vis tiek, kai tu gauni įvyniotą puokštę ir būna tas toks džiaugsmo momentėlis, toks išskirtinumas. Ar galite įvardyti įsimintiniausią savo gautą dovaną? Gitana: Paskutiniu metu man labai įsiminė vyro dovana. Labai graži vaza (kvatoja). Juk namuose irgi norisi tos estetikos. Viktorija: Draugė mokykloje man yra padovanojusi auskarų vėrimą į ausis – gimtadienio proga nusivedė į saloną. Tokios puikios yra Žolynų moterys, prakalbinančios gėles ir smagiai suveliančios jas į nuostabiausias puokštes. Gerokai po šio įvykusio pokalbio visai netikėtai pasikvietėm jas puošti mano sesers vestuves. Tas dvariškas plaukiančias virš stalo puokštes svečiai norėjo neštis namo. Atidavėm tik dalį… Su meile, Renata