Kai daiktų per daug

Pastaruoju metu pagaunu save skaitančią dar vieną straipsnį apie tai, kaip mažinti daiktų kiekį. Apie tai, kaip pirkti ir vartoti bei norėti mažiau daiktų. Neseniai draugė nudžiugino į pašto dėžutę atsiuntusi savo leidžiamo “Londonietės” žurnalo numerį, o jame labai patiko straipsnis apie vienos moters patirtį metus praleisti be pirkinių. Skamba kaip misija neįmanoma?

(Paskaityti, kaip einasi šis jos užmojis ir eko-patarimų rasti galima čia). Kategoriškas variantas gal ir sunkokas. Bet svarbiausia, kad tokios istorijos įkvepia mąstyti kitaip. Man nėra būdinga sovietinė nostalgija. Tačiau keletas dalykų iš to laikmečio buvo geri – ir tada net nežinojome, kad tai vadinasi ekologija. Į parduotuvę ėjome nešini tinkliniu maišeliu. O jame tabalavo stiklinis pieno butelis ir mažas stiklainiukas grietinės (juos priduodavome vėl pirkdami). Duonos ir batono kepalas (fui, kaip nehigieniška – be celofano). Į popierių supakuotas daktariškos dešros šmotelis. Jeigu pasisekdavo – ir į kartoninį piltuvėlį suvyniota saujelė “Karakums” ar “Ananasinių” saldainių. Net ledai ir tie būdavo popierinėje pakuotėje, kaip jos nesutįždavo?

Neįsivaizduoju, o tai kaip mes parduotuvėse išsiversdavome be krūvos plastmasinių maišelių? Kur sukraudavome pomidorus, agurkus, svogūnus ir obuolius? (Bananų, aišku, ir taip praktiškai nebuvo, nebent tik retsykiais.)

Ir kaip šiukšlės tilpdavo į nediduką kibirėlį, kurį išnešdavome į tam tikru laiku vakare atvykstančią ir garsiu pypsenimu apie save pranešančią šiukšlių mašiną (duonos riekeles, beje, sudėdavome į atskirą prisegtą kibirėlį, gyvuliams).

Šiukšlių kibirą išplaudavome ir iki kito karto. Savaitgalį užtrukdavo dvi paras, kol kibiras sulaukdavo šiukšlių išvežimo ir tas kibirėlis ištverdavo. Dabar jis gerokai talpesnis, greta dar vienas kompanionas rūšiuojamoms šiukšlėms, ir vis tiek neištveria nei dienos. Ir bene didžiausią dalį jame sudaro pakuotės…

Vonioje buvo muilo ir šampūno. Nesuprantu, kaip tie plaukai taip blizgėdavo be kondicionierių. Spintelėse nebuvo krūvos valiklių – kaip namus buvo galima išvalyti tik ūkiniu muilu, actu ir soda, jeigu neturėjome atskiro indų ploviklio, tualeto valiklio, kalkių nuėmėjo, valiklio dušo plytelėms blizginti, valiklio itin riebaluotiems paviršiams, langų ploviklio ir valiklio grindims su parketine danga…

Kaip galima buvo išskalbti rūbus tik ūkiniu muilu ir viena rūšimi skalbimo miltelių, jeigu neturėjome juodiems drabužiams skirto skalbiklio, skalbiklio sportiniams rūbams, skalbiklio baltiems, skalbiklio spalvotiems, skalbiklio lepiems audiniams, audinių minkštiklio ir skudurėlių, apsaugančio nuo spalvų išblukimo…(Mūsų valikliai ir skalbikliai užima kokias keturias lentynas…)

Spintoje kiekvienas turėjome po lentyną ir dar kabyklą drabužiams bei paltams. Neprisimenu, kad dažnai apimtų jausmas, kad neturiu kuo apsirengti (dabar kabykla didesnė, o tas jausmas – dažnesnis).

Man regis, geriau po žingsnelį daryti pokyčius – negu tik dejuoti dėl neteisingo pasaulio. Jau seniai į parduotuvę nešuosi medžiaginį pirkinių maišelį. Artimiesiems irgi tokių esu pridovanojusi, tikiuosi, taip gamtą apsaugojau nuo nemažos krūvos plastmasės. Rūšiuoju šiukšles,  išplaunu plastmasę nuo grietinės ar jogurto (kažkada vaikystėje, kai apie tai pasakojo klasiokas, apsilankęs Norvegijoje, tie norvegai man atrodė tikri keistuoliai:)

Ir nepatingiu paklausta pasakyti, ką aš ar vaikai svajoja gauti dovanų, kad nebūtų perkami nereikalingi pertekliniai daiktai. Ir keista atrodo, kai dovanų paieškoje dominuoja raktažodžiai „originali“ dovana. Juk originalu toli gražu nereiškia reikalinga.

Linkėjimai,

Gitana

p.s. Foto iš mano vaikystės:)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Up ↑