Savanorystė – dovanoti laiką

Ir vėl pirmasis rugsėjo savaitgalis, ir vėl kasmetinis Krizinio nėštumo centro savanorių susitikimas. Savotiška rugsėjo pirmoji. Čia kasmet susitinku su tomis, kurias jau pažįstu keletą metų, bet visada būna ir naujokių. Taip, būtent naujokių, nors vyrų taip pat pasitaiko keletas. Visos turi apie ką papasakoti tarsi metų metus nesimačiusios, viskas itin atvira, nuoširdu ir tas čiauškėjimas per pietų metą netgi būna per garsus, it kokiam koncerte, kai jau ne visada ir išgirsti, ką sako kaimynė kitoje stalo pusėje.

Ir aš šitoje situacijoje. Tai vienintelis kartas per metus, kai būnu išskirtinai moterų draugijoje. Ypatinga. Visada norisi pabūti dar.

Savanoriauti šioje organizacijoje pradėjau berods prieš 3 metus. Žinoma, kai radosi minutė kita auginant ketvirtąjį mažylį, kai pasiilgau pabūti naudinga kitur nei tik namuose, kai buvo svarbu (ir vis tebėra) tai, kas ir kodėl vyksta šiame centre, kai greičiausiai nesąmoningai norėjosi pabūti tarp žmonių, mąstančių ir jaučiančių panašiai.

Ir šįkart vėl naujos patirtys, nauji žmonės su sava patirtimi, kuri visada būna naudinga ir verčia permąstyti savo aplinką, savo sprendimus, savo laimę, galų gale. Ir šįkart kalbamės apie tai, ką duoda savanorystė mums pačioms.

Jei randame laiko puodeliui kavos, raskime laiko ir savanoriškai veiklai.
20 min gali būti puiki pradžia

Vienareikšmiška išvada – mes gauname kalną pozityvo, gyvenimo pamokų ir vienokios ar kitokios naudos sau, net jei iš pradžių taip neatrodo. Savanorystė neveikia be pozityvios grąžos jos davėjui. Va čia skambi frazė „kad visko už pinigus nenusipirksi“ įgauna prasmės, nes gauni emocijų ir patirčių, kurios neturi eurų išraiškos, bet jos tave praturtina.

Konkrečiai šio centro tema dažnai būna skaudi, be proto jautri ir tuo pačiu aštri, balansuojanti ties riba. Nepaisant to, kad nori išgelbėti visą pasaulį ir tą konkretų žmogų, yra būtina brėžti ribą, kiek aš galiu padėti, o kur jau palikti paties žmogaus sprendimui. Tai erzina, nervina, tu pyksti, bet būtina išmokti. Priešingu atveju – pradėsi gyventi kito žmogaus gyvenimą.

Būnant arti krizę išgyvenančios moters, tiek centro darbuotoja, tiek savanoris dažnai daug ko sužino apie patį save, ko dar nemoka arba ko nežino, gyvendamas savo socialiniame burbule. Jei tau skaitančiam šį tekstą užsirašyti pas gydytoją vizitui elementaru, reikia suvokti, jog yra žmonių, kuriems tai raketų mokslas ir jie tokių dalykų turi išmokti pamažu. Ir taip visi dalykai jų gyvenime lašas po lašo, bet tik tada, kai šalia yra konsultantai ir savanoriai, kurie jiems padeda tai įveikti.

Ir kiekvieną rugsėjį pamatau, kokių nuostabių žmonių yra aplink ir jie čia –  šalia manęs. Pavyzdžiui, šį kartą visos išsižiojusios klausėmės nuostabios 17-metės. Tą šviesų šeštadienio rytą išgirdome labai gražų ir brandų jauno žmogaus požiūrį, tikrą norą veikti, padėti, būti reikalinga. Tokiomis akimirkomis kaskart pagalvoju – viskas bus gerai su mūsų Lietuva ir tikiuosi, kad mano dukra užaugs tokia pat sumani, protinga kaip ši paauglė.

Arba jau brandaus amžiaus moteris, kurios gyvenimas neglostė, kuri jau turi gyvenimiškos išminties ir nori ja pasidalinti su kitais, nes tiesiog atrado savo kasdienybėje šiek tiek laisvų valandų.

Bent trys moterys su kūdikiais ant rankų atvažiavo iš vienos didelės šeimos. Viena jų įsitraukė pirmoji ir įtraukė savo giminaites. Buvo gražu žiūrėti, kokios jos laimingos, plepios ir besidžiaugiančios viena už kitą, už jų šeimas.

savanorystė dovana sugrįžta ją dovanojančiam

Šios organizacijos savanoriai – psichologai, gydytojai, genetikas, dulos, teisininkai, komunikacijos ir rinkodaros žmonės, pagalbininkai visais kitais klausimais – dovanoja savo laiką, savo patirtį, savo išgyvenimus tam, kad to, kurio likimas kol kas nebuvo itin dosnus arba tiesiog trumpam supurtė,  gyvenimas taptų šviesesnis ir su daugiau spalvų nei balta ir juodas.

Pamenu, prieš keletą metų manęs klausė, kas mane motyvuoja būti čia ir savanoriauti. Atsakiau, jog kiekviena žinutė apie centro globotinių kūdikį uždeda sparnus. Aš tikrai nuoširdžiai už kiekvieną jų labai džiaugiuosi. Ir taip gera, kai jų jau per 200. Du šimtai lapelių ant Krizinio nėštumo centro gyvybės medžio, o spalį jie visi persikels į Gyvybės parką ties Neries vingiu priešas Verslo trikampį. Ateikite ten spalio 11 d., 16 valandą į Gyvybės parko atidarymą.

Jei dar nesavanoriauji, gal metas pagalvoti ir susirasti sau artimą idėjiškai organizaciją, kuria tiki ir kuriai noriai skirtum šiek tiek savo laiko dovanų. Pažadu, toji dovana sugrįš Tau keturgubai.

Su meile, Renata

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Up ↑