Trys žaislai į negyvenamąją salą

Aš nesuskaičiuočiau, kiek mūsų namuose žaislų. (Turbūt daugiau nei žaislų yra tik vaikų drabužių.) Kai kurie dėmesio gauna tik pirmąsyk išpakuoti, kiti – sėkmingai “groja” jau devynerius metus. Bandau mažinti daiktų, bandau mažinti namuose žaislų. Vaikai man, žinoma, tik trijų žaislų palikti neleis, bet jeigu spręsčiau aš, atsižvelgdama į tai, su kuo jie daugiausia žaidžia, tai palikčiau šiuos:

Lego dėžė. Jų namie turbūt kokios penkios. Bet puikiai pakaktų ir vienos – ir valandų valandos konstravimo, dėliojimo ir žaidimų kokia tik nori tema garantuotos. Nors pagal pradines instrukcijas sudėliotų kūrinių liko mažuma, iš kaladėlių krūvos gimsta vis nauji robotai, parduotuvės, automobiliai, pinigų bankomatai, gyvūnų gydykla ar griuvėsiai džiunglėse. Brolio gimtadieniui sesė buvo sukonstravusi net šeimos modelį iš lego žmogeliukų:) O aš vaiko gimtadieniui sukonstravau saldainių automatą. Jeigu einate į gimtadienį, o vaikui nuo pusantrų iki dešimt metų, su Lego dovana bus sunku prašauti. Jeigu nežinote, kuo domisi (vienu metu sūnui rūpėjo Nexo Night, kitu Lego City), puikus pasirinkimas Lego Classic ir plokštės.

Medinės kaladėlės. Statyti pilis ir ypač jas griauti, bandyti pataikyti į statinį kamuoliuku, skubiai suregzti apsaugines sienas, kol mažasis monstriukas (dvejų metukų Jonas) viską nušluoja nuo žemės paviršiaus. Kaladėlių kibirui jau tuoj dešimt metų, ir tai vienas iš nedaugelio žaislų, kuris visad žaidžiamas ir kurio nedrįstų ranka atsikratyti. Į tą kibirėlį nugulė ir medinės kaladėlės su skaičiais, ir Jenga kaladėlės, ir net pakliūna kartais dalis pjaustomų medinių daržovių (šitos irgi yra vaikų topas), ir medinės mašinytės. Tai statinius galima suręsti visai nemenkus ir žaidimų prisigalvoti. Be to, kaip ir Lego – medinių kaladėlių nebūna per daug:) Tai su tokia dovana irgi neapsiriksite. Ypač jei vaikui nuo pusės metų iki ketverių.

Knyga. Būtų tik sunkoka išsirinkti, kokią pasiimti. Bet bent viena knyga būtų būtinai. Greičiausiai, paimčiau pasakų rinkinį. Nes vaikų mėgstamiausios knygos nuolat keičiasi, o pasakos – amžinos. Kai Kasparas buvo mažutis, jam labiausiai patikdavo “Labai alkanas vikšrelis”, mokėjo ją kone atmintinai. Gabijai tokia knyga buvo “Raudonkepuraitė”, skaitydavome ją kone metus beveik kasvakar, paskui “Meduolių trobelė”. Jonui labiausiai patinka vartyti knygas plonais lapais, tas kurias skaito mama arba tėtis, o ne vaikiškas storo kartono lapais.

Sakote, čia ne žaislas?

Tuomet lieka dar vienas noras.

Pasiimčiau pliušinį meškį. Nes tai dar geriau negu BabyBjorn:) Ir universalu, tinka ir mergaitei, ir berniukui. Aišku, tas “pliušinis meškis” vienam gali būti ryklys, kaip Kasparo ryklys, kurį jis imdavo į savo keliones. Arba pliušinis šuo. Nes tikrąjį pliušinį meškį, kurį jis labai saugojo ir mylėjo pavogė vagys – mat jis buvo pavogtame automobilyje. Kaip Kasparas liūdėjo jo netekęs… Jam jį padovanojo mūsų, amžiną atilsį, senukas kaimynas. Tiesiog šiaip, be progos.

Vakarais, kai Kasparas buvo mažas ir dar nebuvo visai jauku tamsoje, suguldydavau šalia jo lovoje minkštus draugus, kurie jį saugos: šuo sakė los ant visų, kurie drįs prisiartinti, pelė sakė iššieps savo aštrius dantukus, o mažasis meškiukas sakė pats labai bijo, bet jeigu kažkas ateis, sakys “geriau pasiimkite mane, tik mano Kasparo nelieskite” ir Kasparas iš visų jėgų priglausdavo prie savęs tą meškiuką ir guosdavo, kad šis ramiai miegotų.

O jeigu susimiltumėte ir sakytumėte “gerai gerai, gali paimti dar vieną žaislą”, tai paimčiau šachmatus.

Nes tai žaidimas, kuris nenusibosta. Nes jis man primena, kaip sūnus dar būdamas darželyje su dideliausia kantrybe mane mokė kaip rikiuojamos figūros, kaip jos vadinasi, kaip jos vaikšto. Kaip girdavo mane, kai atlikdavau gerą ėjimą. Nes tuos šachmatus dovanojau vyrui, kurio dėka gyvenime susilaukiau trijų didžiausių dovanų. Nes su jais gali žaisti ir mažas, ir didelis strategas.

Tai va. Ir kam tada namuose tie šimtai žaislų?:)

Einu perrinkti:)

O kokius tris žaislus pasiliktumėte jūs?

Žinau, jog čia retorinis klausimas, nes niekada nepakomentuojate. O gal šįsyk?

Linkėjimai, kad mažiau būtų daugiau,

Gitana