Spinner
Advento malonumai – turėkite savus
0

Nežadu porinti, kiek visko reikia nuveikti per adventą. Priešingai, noriu, kad jūs nuveiktumėte kuo mažiau ir būtumėte laimingesni, nes juk tai tik 24 dienos. Noriu paskatinti net nebandyti aprėpti visko, o jau šiandien imti ir nutarti, kurie 5-6 dalykai šiemet jums bus svarbiausi. Sumažinkite reikalavimus sau.

Kartoti mantrą, kad pabūkime su savimi, vieni su kitais, ramybėje, atjautoj – šiek tiek ne tikra, nes vienetai tokių žmonių, kuriems tai išties pavyks. Ir, nors labai norėčiau užsidaryti šį mėnesį miško trobelėje su mezginiu rankoje, yra darbų, pareigų, vaikų mokyklos, kurių negaliu pastumti tiesiog šonan. Laimei, dovanų paieška mano aplinkoje geroookai palengvėjo, tad viskas kur kas paprasčiau.

Adventas pas mus šeimoje vyksta. Ir prasideda jis tiksliai tada, kada priklauso pagal kalendorių. Kasmet vis kitaip. Jo itin laukia vaikai, o su jais drauge ir mes. O baigiasi jis Kūčių vakarą, kai dvi seserys su savo šeimomis suvažiuoja pas mamą ir tėtį, kai kiekvienas įvertina savo praėjusius metus. Oi, šiemet bus ką aptarti ir ką pačiūčiuoti, kadangi šis adventas mūsų šeimai prasidėjo stebuklingai. Jau antrąją jo dieną pirmąkart tapau teta. Džiaugiuosi iki mėnulio ir atgal.

Pernai rašėme apie adventiškus ritualus, straipsnį galite dar kartą perskaityti ir atrasti jį iš naujo, o šįkart aš panašiai apie tą patį, bet gal ir kitaip, nes adventas ir kitos šventės – tai pasikartojimas, tradicijos, kurias mums tereikia puoselėti ir saugoti. Nereikia išradinėti dviračio, ieškoti ypatingų naujovių, nes ir tiems patiems vaikams smagu, kai viskas kartojasi. Kažkada jau minėjau, kad, kai vienais metais sugalvojau pakeisti įprastą ilgametį advento kalendorių nauju – likau nesuprasta ir buvo pareikalauta grąžinti tą senąjį su obuoliukais ir žvaigždelėm. Naujajam kalendoriui teko nulipti nuo scenos nunarinus galvą.

Advento malonumas 1 – gyvi augalai

Bene svarbiausias advento dalykas man – gyvos namų dekoracijos. Gyvas vainikas, gyvos šakos, gyvas vaškas. Mano namai privalo kvepėti pušimi, egle, eukaliptu, tujos šakele. Renatos esminė advento meditacija – nupinti vainiką ant durų. Kasmet vis kitokį. Kartais turtingą ir ryškų, kartais asketišką, netaisyklingą. Šiemet apskritai tai net ne vainikas, o šakų puokštė, kuri mano akims tobula ir nenuobodi, o kvepia neišpasakytai!

Kol pyniau, aplink sukosi vaikai ir kaip kaskart uostė tą gyvų šakų kalną. Į šventinę kasą įpyniau ir amalo šakelių. Taip, tų po kuriomis bučiuojasi per kalėdinius filmus. Įkvėpta holivudo likutį šakelių ir aš pakabinau. Dabar berniukai po jomis nevaikšto, vengia, kad tik nereiktų bučiuotis. O aš vis jiems sakau, pala, po metų penkių bus atvirkščiai 🙂

Advento malonumas 2 – gyvas vaškas

Šiemet tariau ne parafino žvakėms, kad ir kokios jos patrauklios formomis, spalva ar kaina bebūtų, ir prisipirkau pas ponią Ievą vaško žvakių. Iki advento sudėjau spintoje, tai kaskart į ją užėjus jaučiaus tarsi būčiau bitininkė. Na taip kvepia, taip kvepia, kad net gaila uždegti. Dabar jos it kareivukai išrikiuotos žvakidėse ir skleidžia be galo malonų gyvo vaško, vasaros, bičių dūzgesio kvapą.

Viešint vyrui Lietuvoje prisakiau ir vaško lakštų nupirkti, nes metai apsisuko ir mes vėl tas pačias vaško žvakeles suksime savo džiaugsmui ir dovanoms. Mums visiems šis advento užsiėmimas teikia džiaugsmo.

Advento malonumas 3 – eglutė

Kalėdinę eglę įprastai puošiam kelias dienas prieš Kūčias, ji būna advento kulminacija, tačiau gyvenimas svetur šiek tiek pakoreguoja autentišką šventės ritmą ir norėdami bent kažkiek šventine egle pasidžiaugti privalome puošti gruodžio pradžioje. Šventinės laukimo nuotaikos būtinai su eglute vis dar  labai reikia bent keturiems mažiems. O ir man patinka eglutė. Tad ėmėm ir parsivežėm su advento pradžia.

Maniškiai sunkiai išlaukia, kol mama baigs dabinti medį lemputėmis. Šiemet jų „suaudžiau” apie 1500 vienetų, nes man šventinė eglė pirmiausia turi šviesti tiek savo gyliu, tiek šakų pirštų galiukais. Vaikai stebi, sako, kad sunku, sako, kam tu čia, mama, kankinies. Sakau tam, kad po to būčiau patenkinta ir galėčiau grožėtis. Ir matau, kad dedasi domėn, mokosi ir beveik esu tikra, kad kai užaugs taip pat „aus” tas eglės šviesas, nebent atsiras kokie gudresni sprendimai, kai lemputės suplojus pačios nutūps ant eglės kur lieptos.

Beje, šiemet vaikai rinko eglę su tėčiu (be prievaizdės mamos :)), tai dukra tik komandavo, kad nepirkti per tankios, kad būtų erdvės tarp šakų, nes tada gražiai susikabina žaisliukai ir žaižaruoja ant šviesios eglės. Atvežė tobulą.

Advento malonumas 4 – „ne” mėsai

Be mėsos adventą gyvename ne dėl to, kad esame baisiai uolūs krikščionys. Toli gražu ne. Tiesiog prieš keletą metų pabandėme ir be galo visiems patiko tas išsiilgtas, kvepiantis mėsos skonis Kalėdų rytą. Be galo. Po to karto jau patys vaikai mus skatina nepamiršti ir stabdyti mėsą gruodžio mėnesį, tuomet šventiniai kepsniai prilygsta stebuklui ir burnoje būna puota.

Jei nevartojate mėsos, pabandykite advento laikotarpį susilaikyti nuo kavos, pieno ar saldumynų. Tinka bet kas. Ir patikėkite, Kalėdų šventė bus ypatinga. Kai šiandien mūsų namuose puota kasdien, nes juk visi turime daugiau mažiau ko reikia, labai sunku pajusti tą šventiškumą. Tad šis pratimas tikrai jo suteiks, o, be to, ir padirbėsite su savo valia bei fantazija.

Advento malonumas 5 – renginiai

Būtinai bandome įtaikyti bent į kelis šventinius koncertus. Vilniuje tradiciniu renginiu buvo tapusi skandinaviškoji šventos Liucijos diena šv. Jonų bažnyčioje. Ta giesmė, procesija, šviesa užliūliuoja ir nuteikia labai šventiškai. Apsirenkite šiltai ir būtinai sudalyvaukite.

Čia, Vienoje, abi mūsų vaikų mokyklos rengia po šventinį koncertą. Pasirodymai vyks ne klasių principu, o mokyklų. Jau žinau, kad bus labai šventiška, paprasta ir gražu. Nereikia nieko ruoštis, jokių kostiumų, tiesiog ateiti ir pasigėrėti.

Dalyvausime ir Austrijos lietuvių Kalėdų renginyje, nes esant toli nuo namų tas principas „lietuvis prie lietuvio” sustiprėja keliariopai ir norisi ieškoti savų, bendrauti, švęsti. Net parduotuvėje išgirdusi kalbant lietuviškai, pasisveikinu, nors nepažįstu, nes pajuntu kažkokią bendrystę ir šilumą su tais žmonėmis.

Advento malonumas 6 – žieminiai filmai

Turime penktadienio šeimos filmo tradiciją. Per adventą ji tarsi patvinusi upė išsilieja ir į kitas dienas. Šiuo laikotarpiu žiūrime ir kalėdinius, ir šiaip žieminius filmus. Kai kuriuos kartojame, kai pritrūkstame repertuaro, bet labai stengiamės atrasti naujų. Pavyzdžiui, pernai visiškas topas ir favoritas buvo prancūziškas filmas „Santa & Cie”, 2017 – apie tai, kad egzistuoja tas tikrasis Kalėdų Senelis ir jo įvaizdis toli gražu ne storasis raudonasis kokakolinis senukas. O šiemet jau skaniai sužiūrėjome „The Star”, 2017  – Betliejaus istoriją.

Čia gal ir sustosiu su advento džiaugsmais, nes tikrai visko vėl prisikraus labai daug. Linkiu išmokti atsirinkti ir daryti tai, kas patinka. Aš, pavyzdžiui, šiemet neinicijuosių imbierinių sausainių kepimo, galbūt jų imsis dukra, nes kulinarija – ne mano dimensija, tad ir nedarysiu. Bet tikrai šiugždensiu popieriais, virvelėmis, suksiu vašką ir gal spėsiu numegzti kokias 6 eiles šaliko. Ai, dar vaikai užsiprašė kūčiukų dovanoms. Bus matyt…

Svarbiausia pasistengti ir nesugrūsti visų metų į vieną nepilną mėnesį.

Su meile,
Renata

Komentuok! Mes Tave skaitome!

0

TOP

X