Žinoti, ko nori, nėra nekuklu

Kai žmogus manęs klausia, ko noriu dovanų, suprantu, kad jam iš tikrųjų norisi  mane nudžiuginti, o ne šiaip kalbina, a la iš mandagumo. Jei jam tas pats arba jau turi staigmenos idėją, šį klausimą pasiliks sau. Jei klausia, greičiausiai yra šiek tiek pasimetęs, nežino mano pomėgių ar poreikių, bet trokšta nudžiuginti ir nuo mano atsakymo „net nežinau…“ jam legviau nepasidaro.

Mes lietuviai vis dar kuklūs ir mėgstame atsakyti, kad „ai, viskas gerai“ arba „nieko man nereikia“. Bet iš tikrųjų, realybė yra ta, kad gera dovana visada nudžiugina, o ilgai naudojamas ir pamėgtas daiktas ar patirtas įspūdis primena dovanojusįjį.

Jūs net nustebtumėte, kiek visko Jūs panorite, užsimanote, bet čia pat pamirštate. Jei viską suguldžius į sąrašą, gautųsi puikus budintis dovanų sąrašėlis, kai jo prireiks gimtadieniui ar Kalėdoms. Juk mums, mamoms ir tėčiams patinka, kai vaikai suguldo savo didžiausius troškimus Kalėdų Seneliui ant popieriaus. Palengvina gyvenimą, ar ne?

StockSnap_LU2RIROY5J

Priešingu atveju, kai bandai nustebinti, ne visada pataikai. Nuperki grėblį, nors jam labai labai reikėjo kauptuko. Arba dovanoji masažą, o žmogus jų tiesiog negali pakęsti, nes nemėgsta, kai prie jo liečiamasi. Ir tokių pavyzdžių daug. Vien savo šeimoje galiu prisiminti visą jų puokštę.

Pavyzdžiui, iki šiol kikenam prisiminę, kaip vyras man gimtadienio dieną hantelius padovanojo. Tiesa, dar net vyras mano nebuvo. Aš turbūt būsiu buvusi užsiminusi, kad visai smagu būtų namie pasportuot. Tai ir gavau 🙂 Nė karto, berods, jų ir neištraukiau iš tos dėžutės.

Mano sesuo iš tos pačios serijos dar toliau nuėjo ir gavo dovanų tikrą normalią bokso kriaušę. Ji vis dar kabalioja tėvų namų rūsyje.  Galvoju, gal mano sūnūs iki jos priaugs. Turbūt tąsyk mieliau būtų buvusi išmainyta į auskarus ar apyrankę. Juk su moterimis taip paprasta.

Nors, kita vertus, juvelyrinius dirbinius, kaip ir meno kūrinius, ne visada gali prisijaukinti. Pavyzdžiui, kartą sesuo gavo sidabrinę grandinėlę, kuri buvo jai per stora, per trumpa, o kainavo daug ir grąžinti nebuvo galima. Ir mėtosi tada toks daiktas kažkur giliai stalčiuje, laukia savojo renesanso, nes sidabro į šiukšlinę nemesi, o ant kaklo irgi „nelimpa“. Aš kartą gavau auskarus, kurie man buvo per ryškūs, norėjau blausesnių, teko grąžinti.

amy-reed-408611-unsplash

Su paveikslais, skulptūromis tas pats. Kas vienam nice, kitam – nė pro kur. Ir vėl, kur tokią dovaną dėt? Aš pavyzdžiui savų namų nepuošiu man nepatinkančiais daiktais. Jie drąsiai keliauja kur nors toli toli. Bet daugelis žmonių juo kur nors užkiša, paguldo palėpėje dulkėms nusėsti arba pastato lentynėlėje „laikinai“.

Arba dar toks atvejis, kai buvau įnikusi į visas „Silva Rerum“ knygas ir kažkas galvojo, jog jos man taip patinka, kad norėsiu leistis net į visas ekskursijas knygos keliais. Nė velnio. Tie kvietimai taip ir „supuvo“ stalčiuje, nors galiojo gal metus ar du, nes nesu nei muziejų, nei ekskursijų mėgėja ir dar turėjau žindomą mažylį, kurio jokiu būdu nebūčiau palikusi net kelioms valandoms.

Mano mama taip ir neprisijaukino dovanų gauto vilnonio chalato su šlepetėmis (guli palėpėje ir kandžius maitina) arba pjaustyklės-tarkos mandolina vadinamos. Tiesiog, jai smagiau viską daryti paprastuoju būdu- rankomis, nes taip yra įpratųsi. Toji tarka tvarkingai jau nemažai metų šala rūsyje, nes juk išmesti jai gaila :).

Būsimas svainis kartą gavo spiningą (meškerę). Sakė, kad nebuvo bloga dovana, tiesiog savyje žvejo neatrado. Toji meškerė iki šiol vandens ir nematė.

Su vaikais vėl atskira daina. Konkrečiai mūsų atveju 4 vaikai jau daug. Turi jie tikrai visko ir įvairaus, tad pasikartoti su dovana itin lengva net nesistengiant. Štai ir per 6-ąjį Vasario gimtadienį jis gavo berods 2 ar 3 daiktus, kuriuos jau turėjo. Džiaugsmo jie nesuteikė, nes vaikai, kad ir kiek aiškintum, visada tikisi siurpizo ir naujovės. Daiktai buvo geri ir smagūs – pavyko juos parduoti ir nupirkti kelis kitus jo labai norėtus, bet negautus žaislus.

Mums tereikia suvokti, kad išrinkti ir nupirkti dovaną neturi būti galvos skausmas, o smagi patirtis ir gera emocija. Lygiai taip pat, kaip ir ją gauti. Ar nepastebėjote, kad dovanoti ir laukti žmogaus džiugesio yra daug maloniau nei priimti dovaną?…

Su meile,
Renata

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Up ↑