Ilona Tamošaitienė: „Labai dažnai moterys siuvasi tautinį kostiumą jubiliejui“

Ilona Tamošaitienė yra „Rūta Žalioji“ lietuviškų tautinių kostiumų studijos viena iš steigėjų ir vadovių, sertifikuota tautinių kostiumų kūrėja, į tautinių kostiumų kūrybą panirusi jau dešimtmetį. O taip pat tai ištikimas mūsų iniciatyvos draugė, pati daug prisidedanti prie tautinio kostiumo populiarinimo ir taisyklingo jo vilkėjimo.

Ilona, kas įprastai ateina siūdintis tautinį kostiumą?

Skirtingos asmenybės, bet pastebiu, kad tai labai geri ir vertybiškai teisingi žmonės. Drąsiai tai galiu pasakyti, nes būna išleidžiate su kostiumu be pilno apmokėjimo ir dar nei sykio nėra pavedę.

Per kiek laiko žmogus subrandina mintį, kad nori tautinio kostiumo?

Kartais būna ir dvejus metus mus seka, skaito mūsų turinį socialiniuose tinkluose, užsuka į parduotuvę, kol apsisprendžia įsigyti. Tada jau ateina apsisprendę, žinodami, kas jo kraštui būdinga, konkrečiai kokio audinio nori, kurį derinį rinksis, kokį laikmetį, kokius raštus.

Šiaip pastebiu, kad neretai jie ateina su palyda. Ir ta palyda ne visada būna tokia entuziastinga, kaip pats kostiumo pirkėjas ar pirkėja. Bet kai ateina, pamato mūsų raštų grožį, pačiupinėja audinius, pamato spalvas, kokybę, tai ir patys sau užsinori!

Kaip reaguoja, kai jau pamato pasiūtą tautinį kostiumą?

Būna, ateina klientė į paskutinį primatavimą, apsivelka išbaigtą kostiumą – ir jo nebenori nusivilkti. Paprašo supakuoti į maišelį rūbus, su kuriais atėjo. O pati išeina pasipuošusi tautiniu kostiumu į Kaunos senamiestį gerti kavos.

Arba ateina mergina, apsivelka pasiūtą kostiumą, uždedu jai karūną ant galvos – ir pradeda džiaugsmingai spygauti ir krykštauti iš laimės.

Tai yra žmonės, kurie supranta prasmę tokio dalyko. Vyrai irgi mielai puošiasi tautiniu kostiumu.

Kaip pribręsta noras įsigyti savo tautinį kostiumą?

Visų pirma, reikia, kad tas noras iškiltų į paviršių. O tai atsiranda iš suvokimo savo šaknų, iš matymo, kaip kiti puošiasi juo viešai. Ir užnorinti reikia – o tam svarbu, kad žmogus iš arti pamatytų tautinį kostiumą, pačiupinėtų ir pajustų, kaip tai iš tikrųjų gražu, kiek simbolikos užkoduota mūsų raštuose, kokie nuostabūs audiniai.

Kiek autentikos yra Jūsų kuriamuose kostiumuose?

Mes kuriame pagal muziejinius eksponatus, muziejų saugyklose saugomus pavyzdžius, atkuriame pavyzdžius iš knygų, nuotraukų.

Turime nuostabias patarėjas, konsultantes: tai Dalia Bernotaitė-Beliauskienė, Lietuvos dailės muziejaus muziejininkė, etnografė, Danutė Keturakienė – tautinio kostiumo specialistė iš Lietuvos nacionalinio kultūros centro; Asta Vandytė, tautinio kostiumo ekspertė bei tautodailininkė sertifikuota tautinių kostiumų kūrėja Diana Tomkuvienė.

Ar daug konkurentų turite?

Darbų visiems užtenka. Mes dabar, balandį, priimame užsakymus rudeniui, tai pusei metų į priekį darbo turime.

Kaip su kostiumo kaina?

Kainą daugiausia lemia aukšta medžiagų savikaina. Lietuvoje nuėjęs į parduotuvę negali įsigyti audinių, pvz., tautiniam sijonui, net tinkamų siūlų audiniams austi nėra. Todėl pradedame nuo siūlo ir juos specialiai gaminamės fabrike, užsakome reikiamas spalvas, siūlų sudėtį, storį,  minimalus užsakymas būna keliasdešimt kilogramų.

Tuomet tuos siūlus naudojame savo audiniams: dalį audžiame rankomis, dalį mašininėmis staklėmis. Tačiau mes jau taip esame ištobulinę darbą, kad nelabai atskirsi, kur austa rankomis, kur mašina.

Kitas dalykas – tautinis kostiumas yra pirkinys praktiškai visam gyvenimui, neišeinantis iš mados. Tad čia investicija visam laikui ir net savo vaikams, anūkams jį prasminga palikti kaip palikimą.

O kokia proga žmonės dažniausiai siuvasi ir kur vilki?

Labai dažnai moterys ateina siūtis jubiliejui: 30, 40, 50, 60 metų ir taip toliau.

Prisimenu kelis klientus, kurie dovanojo tautinius kostiumus savo vaikams sutuoktuvių proga. Jaunavedžiai puošėsi ta dovana antrąją vestuvių dieną, įspūdingos nuotraukos.

Turėjau vieną labai jauną klientę – mergaitę, gal kokių 7-8 metų, ji gimtadienio dovanų paprašė tautinio kostiumo, nes labai norėjo. Ir kaip ji džiaugėsi, kai jau buvo jai pasiūtas!

Išleistuvėms jaunimas taip pat vis dažniau užsisako tautinį kostiumą. Studentai ateina siūdintis vykdami į užsienį, nes ten neretai užsienio universitetuose yra prašoma užsienio studentų atvykstant turėti savo šalies tautinį kostiumą.

Nuostabi yra ir tradicija, kurią girdėjau ne kartą, visai šeimai puoštis tautiniu kostiumu Šv. Kūčių vakarą.

Kokį kostiumą turite jūs pati?

Aš pati, nors mūsų jau šešta karta gyvena Kaune, turiu pasisiuvusi Suvalkijos kostiumą, su kaišytine prijuoste. Iš Suvalkijos yra kilę mano seneliai. Tai pat turiu šaknų ir Žemaitijoje, tad žemaičių kostiumas ir skaros su ragučiais man taip pat labai prie širdies.

O tiesa, kad turime gan griežtą neformalią tautinių kostiumų policiją?

Tikra tiesa! Kai tik, tarkime, prie savo suvalkietiško kostiumo priderinu karoliukais siuvinėtą tautišką rankinę su gyvybės medžio simboliu  – panašią į Mažosios Lietuvos delmonus, tik ši ant peties su virvele – tuoj pat sulaukiu virtinės pastabų, kad Suvalkijoje rankinės nebuvo nešiojamos.

Taip ir yra, išties, jos nebuvo nešiojamos – nes anuomet juk nebuvo ką į jas dėtis: nei raktų, nei pinigų, nei telefonų ar dokumentų žmonės su savimi nesinešiojo. Tačiau, mano galva, verčiau priderinti tinkamą tautišką aksesuarą nei šiaip odinę šiuolaikinę rankinę. Juk einant į renginį vis vien kažkur tenka susidėti daiktus.

Kaip vertinate tokį griežtumą? Pvz., apsirengia influencerė tautinį kostiumą – ir gauna bizūno, kad ištekėjusi, o va be galvos apdangalo.

Saugoti paveldą yra natūralu ir būtina. Čia jau mes, kaip kostiumų kūrėjai, turime atitinkamai patarti, pasakyti. Ir ne tik patarti – bet ir įkalbėti, paaiškinti, kodėl taip svarbu, ypač jei esi influenceris, įtakingas ar viešas žmogus, ir parodyti tiek variantų, kol žmogus išsirinks jam tinkamą ir patinkamą galvos apdangalą.

Galvos apdangalas – merginai karūna, ištekėjusiai moteriai kepurėlė, skarelė ar nuometas, nelygu koks regionas – būtinas. Tai kostiumo užbaigimas, razinka, be kurios jis nėra išbaigtas.

Bet gal geriau, kad žmonės vilkėtų ir klystų nei nevilkėtų visai?

Taip, žinoma, svarbu, kad vilkėtų, kad ir pvz., užsienio lietuviai ar ansambliai neretai supaprastina kostiumą, padaro įperkamesnį. Bet geriau nuo kažko pradėti nei visai to nevertinti.

Iš kitos pusės, vieši asmenys turi nešti teisingą žinią, nes tuomet iškraipytas kostiumas irgi įsitvirtina kaip negražus ir sulaukia neigiamų komentarų. Tada ir kitiems atsiranda baimių juo rengtis.

Kai mes savo komunikaciją dėliojome su nauja marketingo vadove, tai ji stebėdavosi, kaip čia tiek visko “negalima”: negalima dzūkiškų marškinių sudėt vienoj nuotraukoj su suvalkietiška prijuoste, juosta negali būti ilgesnė už prijuostę, karūnos nėra skirtos ištekėjusiom moterim, ištekėjusi moteris turi būti su galvos apdangalu ir t.t.

Dabar jau visa komanda puikiai supranta, kokia svarbi kiekviena detalė.

Kur pati puošiatės tautiniu kostiumu?

Kartais pasipuošiu į bažnyčią, pvz. per Žolines. Sykį buvo vasario 16 -ąją koncertas (visai ne tai progai skirtas, tik taip sutapo) – tad irgi pasipuošiau tautiniu kostiumu. Daug dėmesio sulaukiu, nes buvau vienintelė visoje koncertų salėje taip pasipuošusi. Žmonės pakalbina, šypsosi pamatę.

O iš kur tas dalies žmonių suvokimas, kad tautinis kostiumas negražu ar nemadinga, nekokybiška?

Čia gal šiek tiek pagadino reikalą, kai įvairioms šventėms būdavo siuvami nuobodžių spalvų, pigių audinių tautiniai kostiumai. Nes kas jau pats pačiupinėja pamato, tas taip tikrai negalvoja.

Nuostabu, kai ir valdžios atstovai puošiasi tautiniu kostiumu, tik jų galėtų būti ir daugiau. Pastebiu, kad daugiau diplomatai ar jų antros pusės tautiniam kostiumui skiria dėmesio, deda pastangų per kostiumą reprezentuoti mus užsienyje.

Valdžios žmonėms turėtų būti garbės reikalas turėti tautinį kostiumą ir juo vilkint atstovauti mūsų šaliai.

Ar yra žinoma, kiek Lietuvoje žmonių turi tautinį kostiumą?

Ne, tokių skaičių nežinau, vargu, ar yra žinoma. Būtų svarbu žinoti.

Norvegijoje skaičiuojama, kad 75 proc. moterų turi bunad, tautinį kostiumą ir bene ketvirtis vyrų. Kažin, ar įmanoma mums pasiekti kažko panašaus?

Ten yra tradicija konfirmacijos proga – paaugliams – dovanoti tautinį kostiumą arba audinį jam. Gimus vaikus neretai dovanoja tautinio audinio rietimėlį kostiumui.

Taip pat pvz., Austrijoje, sekmadieniais žmonės eina į bažnyčias, į miestus pasipuošę tautiniu kostiumu ar tautiniais sijonais, marškiniais.

Taip kuriamos ir perduodamos tradicijos, kurios ilgainiui įauga į tautos kraują.