Mamos dieną pasveikinkite močiutę

Taip susiklostė, kad nedaug turėjau progų pasveikinti mamą su Mamos diena. Iš pradžių buvau per maža, o paskui – jos jau nebebuvo. Užtat buvo nuostabi močiutė. Mamos mama. Žmogus, kuris džiaugsmingai persižegnodavo, vos pamatęs mane žengiančią per slenkstį. Mylėjusi be jokių išlygų. Tokią, kokia esu. Su visais mano pliusais ir minusais. Be pamokslų, be priekaištų… Tik begalinė meilė, tik rožančiaus karoliukai rankose, tik tylus niūniavimas lauke ant suoliuko sau neskubriai plaunant indus, ravint braškes ar svogūnus, nors tau jau aštuoniasdešimt…

Vėliau ta savo stebuklinga besąlygiška meile ji apsupo ir gimusius proanūkius. Niekad jie negaudavo barti – nesvarbu, ar išpylė visus degtukus iš dėžučių (tuomet kartu sudėliodavo iš jų šulinį), ar sukuitė visą drabužių spintą, ar patiesė ant smėlio baltą paklodę, ar vasarą prašo pakurti krosnį, ar vienas nori vieno patiekalo, kitas ano…

Tik žvelgia į juos su meile ir šiluma akyse. Tik juokiasi iš jų išdykavimų, tik semiasi iš jų gyvenimo džiaugsmo ir šviesos.

O atsisveikindama – lydi drėgstančiomis akimis pro langą, kol išnykstu iš regėjimo lauko, pavymui laimindama kryžiaus ženklu, kad sektųsi iki kito karto, kol įžengsiu per šių namų duris.

Niekad negirdėjau iš jos pastabų, kad tavo vaikas dirglus, piktas, susierzinęs, tingus… Priimdavo tiesiog mus tokius, kokie esame. Gal kartais tik nematom nusišluostydavo akis, jeigu atgrubnagiškai ją įžeisdavome.

Tos močiutės nebeliko… Bet šilti prisiminimai tokie gyvi ir net rašydama šiuos žodžius, gerklėje jaučiu kutenančią ilgesio ašarą…

Mamai dovanų turbūt ir nesu įteikusi. O štai mylimą močiutę spėjau nudžiuginti daugybę kartų, nors didžiausia dovana jai būdavo tiesiog – mus pamatyti.

Nuotraukos. Turbūt nėra kito žmogaus, taip mėgstančio nuotraukas, kaip jas mėgo mano močiutė. Jose ir savo maldose ji rasdavo paguodą ilgais vakarais, kai užgriūdavo mintys apie visas patirtas netektis, žvelgdama į mylimus veidus, ji malšindavo jų ilgesį. Kai klausdavau močiutės, ar jai nebaugu būti namuose vienai dideliame name naktimis – ji atsakydavo, kad ne, juk visi brangūs žmonės su ja (mosteldama į nuotraukas) – o jose ir mes, ir brangūs žmonės, jau išėję anapilin. Esu dovanojusi ir įrėmintų nuotraukų, ir kalendorių su nuotraukomis.

Laikraščio prenumerata. Net jau būdama garbingo amžiaus, močiutė labai mėgo skaityti. Todėl jai kone kasmet užsakydavau laikraščio prenumeratą – kartais vietinio, kartais nacionalinio laikraščio. Juolab, kad paštininkė atnešdama laikraštį dar ir naujienų papasakoja.

Skarelė. Nemėgdavo ji tų skarelių – nors gyveno visą gyvenimą kaime, mėgdavo būti pasitempusi ir pasipuošusi, ypač “eidama į žmones”. (Ir mane nuolat baksnodavo, kad mergaitė turi gražiau rengtis – čia turbūt ir būdavo vieninteliai jos “priekaištai” ir dar kad niekada neburnočiau ant vyro:) Bet kaime, kur ji būdavo giedotoja laidotuvėse, būtinai reikia skarelės. Taip pat ir bažnyčioje. Tad karts nuo karto atnaujindavome močiutės skrynią. Nors ji mums nuolat primindavo, kad nieko nepirktume – “turimų skudurų jau man užteks iki gyvenimo galo”.

Sveikatos reikalai. Kai esi garbingo amžiaus, sveikata turbūt geriausia dovana. Retas atvejis, kai senoliai ja nesiskundžia, tokia būdavo mano senelė. Net gulėdama ligoninėje dar prašė gražesnį “chalatuką” nupirkti – sakė, dar gal žiūrėk, jaunikį parsivesiu:) Nestokojo ji humoro ir geros nuotaikos. Tad senelei, kuri niekuo nesiskundžia, galima dovanoti vitaminų, žuvų taukų. Arba kokį nors sveikatos patikrinimą (jeigu mėgsta gydytojus – nes mano močiutę pas medikus reikėdavo varu varyti).

Esame dovanoję močiutei kraujospūdžio matuoklį, nes jai neretai pakildavo spaudimas ir reikėdavo jį kontroliuoti bei laiku išgerti vaistus. (Nors, aišku, močiutė nebūtų močiutė, jeigu paskui pinigų „už brangų daiktą“ man nebūtų įgrūdusi atgal.) Užsukdavo nemažai ir kaimo moterėlių pas ją „spaudimo“ pasimatuoti. Svetingas ir vaišingas žmogus ji buvo.

Akinių grandinėlė. “Ir kur gi būsiu nukišusi savo akinius?…” turbūt dažna ne tik mano močiutės frazė. Tad jai dovanojau grandinėlę akinukams, kad galima būtų jų nenaudojant patogiai pasikabinti ant kaklo. (Nors kartais nerasdavo jų ir ten:)

Maistas į namus. Šito nesu dovanojusi, šiaip pas ją dažniausiai užsukdavau mažiausiai kartą į dvi savaites, kartu ir krepšelį maisto prigriebdama, nors nieko jai nestigo – kaip tik nuolat laukdavo su vaišėmis. Bet jeigu ji būtų gyvenusi Vilniuje – manau, būtų puiku užsakyti maisto prekių į namus. Taip smagu, kai atveža kokia “Barbora” ar “Gilės kromelis” maisto ir išsipakuoji viską, žiūrinėji, ko gi ten yra – gaunasi kaip kokios mini kalėdos, ypač jei nežinai, kas tuose pirkinių krepšiuose. Senjorei kaimynei dukra taip užsako maisto ir ji visad nekantraudama laukia tų krepšelių. 

Maldaknygė. Mano močiutė buvo labai pamaldus ir giliai tikintis žmogus. Melsdavosi ji turbūt po porą valandų per dieną. Natūralu, kad ir jos maldynėliai gerokai susitrindavo. Tad dovanojau jai naują, specialiai senjorams, maldaknygę, padidintomis raidėmis.

Rožančius. Dėl tos pačios priežasties, jai parveždavau rožančių – iš kelionių (Jeruzalės, Ispanijos ir kt.). Jai taip pat labai patikdavo šventųjų paveikslėliai, angelų statulėlės.

Auskarai. Kai supratau, kad skarelių nebereikia – labai gera dovana tapo auskarai. Juolab, kad jie nuolat pasimesdavo, tad kaskart progai pasitaikius buvo galima dovanoti vis naujų. Tiesa, paskutinį sykį jai įteikiau auskarus su angliška sągtele – tai tuom ir baigėsi auskarų epopėja, nes jie yra praktiškai nepametami:)

Sėklos ar sodinukai. Jau įkopusi į devintą dešimtį, močiutė nenustojo sodinti ir prižiūrėti gėlių darželio bei lysvių. O dar ji mėgdavo pasodinti bet kokią į rankas pakliuvusią sėklą – avokado ar persiko kauliuką, graikinį riešutą. Pastarasis riešutmedis, pasodintas jos prieš daugelį metų iš riešutėlio, jau gerokai subujojęs medis, o pernai net davė pirmąjį keliasdešimties riešutų derlių – nors močiutės jau penkeri metai kaip nebėra. Tad kartais jai nupirkdavau pundelį sėklų – taip pirmąsyk abi pasisodinome aisbergo salotų, kukurūzų, bazilikų, ežiuolės. O kai jos viena mylima proanūkė baigė mokyklą – pasodinome su ja obelį: vieną proanūkės namų kieme, o kitą – močiutės sode, kad visą gyvenimą jaustų su ja ryšį. Ir po šiai dienai gardžiuojamės tais obuoliukais.

Kelionė. Močiutė iš savo kaimo nedaug kur išvykdavo. Tad būdavo pramoga, pavyzdžiui, įsisodinti ją į automobilį ir važiuoti per aplinkinius miestus, kaimus, gatveles – taip smagu jai būdavo matyti viską, kas pasikeitė, kas išnyko, kas atsirado. Neįtikėtinai mokėdavo ji džiaugtis paprastais dalykais. 

Bet kaip sakiau, turbūt ir mano močiutei, ir daugeliui mamų bei močiučių – ne tiek jau reikia dovanų, kiek mūsų dėmesio ir šilumos. Pakviesti puodeliui kavos ar į teatrą, nuvykti kartu į kokią kelionę, tiesiog kartu valgant bandeles paklausinėti apie jos jaunystę ar pirmąją meilę, apie žaidimus, kuriuos žaidė, apie vaikystę; išklausyti dešimtą sykį pasakojamą tą pačią istoriją taip, lyg girdėtum pirmą kartą, džiaugtis kiekvienu kartu, kai paklausia dar valgant pusryčius, ką norėtum valgyti pietums, nepykti, kai lepina mūsų vaikus. Nes juk niekada nežinome, kiek tas mielas ir mylintis žmogus bus dar šalia mūsų.

Apkabinkite kuo dažniau močiutes ir mamas, taip gera jau vien dėl to, kad jos yra,

Gitana  

 

One thought on “Mamos dieną pasveikinkite močiutę

Add yours

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Up ↑