Prieš keletą dienų vienoje FB grupėje mama klausė: „Patarkite, kaip susikaupti ir nueiti į dukros klasiokės šermenis? Ar vestis drauge ir dukrą?“
Su tokia patirtimi mums tenka susidurti retai. Laimė, jei apskritai netenka. Turbūt todėl ir neturime įgūdžių, kaip elgtis tokioje situacijoje. Rodos, net bijome prisiliesti prie nelaimę patyrusios šeimos, nes, suvokiame, kad tas skausmas toks didelis, jog joks mūsų žodis ar prisilietimas situacijos nepagerins.
Aš iškart prisiminiau vasaros įvykį supurčiusį mane, mano šeimą ir visus aplink gyvenančius…
Tą lemtingą vasaros vakarą ruošėmės atostogų kelionei, kai gavau žinutę, kad viena pažįstama mergytė nuskendo, ašaros kapsėjo tarsi už savą, o tas noras apkabinti ir išbučiuoti savo jau užmigusius vaikus bei padėkoti seniems ir naujiems dievams už šią laimę – visada tokiais atvejais kartojasi.
Kaimynai žaibo greičiu būrėsi pagalbai, palaikymui ir visiems buvo sunku patikėti, kad tai nutiko visai šalia tavęs, kad tu pažįsti tą šeimą, kad vaikai lanko tą pačią mokyklą ar klasę, o eilutės naujienų portale apie skaudžią nelaimę tapo itin artimos ir savos.
Šios nelaimės akivaizdoje, teko išgirsti labai protingų ir įkvepiančių vienos mamos minčių, šiek tiek daugiau nei prieš metus netekusios sūnaus (turint omeny rugpjūtį, tebuvo praėjęs tik daugiau nei pusmetis). Kad būtų paprasčiau sekti mintį, pavadinsiu ją Saule.
Ji mielai sutiko pasidalinti savo patirtimi, kas jai padėjo šiame gyvenimo etape, o ko iki šiol nenori išgirsti. Pasak Saulės, ta žaizda niekada neužgis. Belieka tik išmokti su tuo gyventi toliau.
Šiame tekste nėra nė vieno profesionalaus psichologo patarimo, tad siūlau šį tekstą vertinti per asmeninę, nelaimę patyrusio žmogaus prizmę. Čia tiesiog viena konkreti Saulės patirtis ir šiek tiek mano komentarų.
Finansinė parama
Finansinė parama visada svarbi, nes kaip minėjo Saulė, jie neturėjo jokių santaupų sūnaus laidotuvėms. Ir išties, tik išgirdus šią mintį susimąsčiau, juk mes galime sutaupyti atostogoms, namo remontui, vestuvėms, bet šiam įvykiui juk NIEKADA iš anksto nesiruošiam. Ji sakė, kad „jei ne draugai, giminės, kolegos ir kiti (nes aukų dėžutėje neradome vardų), mes nebūtume galėję oriai palaidoti sūnaus“.
Sumos apibrėžti neįmanoma, nes tai yra auka ir kiekviena šeima pasirenka pagal savo išgales.
Pagalba laidotuvių metu
Jei šeimoje yra mažų vaikų, pasisiūlykite juos prižiūrėti laidotuvių metu, jei šeima sutinka. Be mažųjų visas procesas bus šiek tiek lengvesnis. Kita vertus, jei šeima nusprendžia šalia savęs turėti visus vaikus, neįtikinėkite jų priešingai. Galbūt jie suteikia tėvams paguodą, šilumą, šeimos vienybės jausmą.
Nebijokite apkabinti, nes Saulė patyrė, jog kiekvienas apkabinimas sušildo. Pasak moters tuomet „atrodo, kad stipriau stovi ant kojų, rodos, kad tave kažkas laiko, nepaisant to, jog esi tarsi transe ir nelabai supranti, kas vyksta“.
Pasiūlykite pagalbą sutvarkant laidotuvių dokumentus, kitus rūpesčius, nes dažnai patys tėvai yra šoko būsenoje ir nėra pajėgūs rūpintis organizaciniais reikalais, o ir neturėtų.
Saulė sako, kad reiktų vengti per laidotuves tokios frazės, kaip „parašyk, jei norėsi pakalbėt ar reiks pagalbos“. Moteris pastebi, kad pagalbos prašyti mums visiems visada labai sunku. Geriau, patys pasiūlykite, kažką konkretaus nuveikti drauge ar šeimos labui ir tai būtinai padarykite. Galbūt prižiūrėti vaikus ar padėti prie namų, nupirkti maisto ar palydėti pas gydytojus.
Gyvenimas „po to“
Laidotuvės tik ilgo gijimo proceso pradžia. Šeimai reikia gyventi toliau ir tai nėra taip paprasta. Artimų draugų, giminaičių palaikymas, buvimas šalia kasdienybėje, buityje padeda. Mamai Saulei be galo padėjo draugių sumanymas būti greta. Jai nežinant, jos susibūrė į grupę ir pasiskirstė jos aplankymus. Viena kaimynė ištraukdavo pasivaikščioti, kita – užbėgdavo su troškinio puodu, trečia prikalbindavo į parduotuvę, dar kažkuri pasiūlė drauge nueiti į bažnyčią. Kaip įvardija pati moteris, „ta mūsų „priežiūra“ buvo aukso vertės.
Net ir dabar, jau praėjus metams po laidotuvių, Saulę nudžiugina sūnaus draugai, kurie susitikę visada ją apkabina. Ji sako, kad labai džiaugiasi už juos, nors kaskart suspaudžia širdį, kai juose mato savo sūnų. Bet jai vis tiek labai gera juos sutikti ir žinoti, kad bent jau šiuo metu nėra jiems svetima, kad kažkas juos sieja.
Dar būtent Saulei labai sunkios yra visos šventės: ne tik asmeninės, bet ir miesto, valstybės, kalendorinės. Jų metu labai norisi sulaukti skambučio ir pasikalbėti ne su šeimos nariu. Moteris tvirtina, kad bent tuo metu mintys nukreipiamos kitur ir akimirką palengvėja.
Psichologiškai Saulei labiausiai padėjo Bernardinų parapijos klebonas brolis Evaldas Darulis. Psichiatrai ir psichologai jai netiko. Čia jau turbūt kiekvieno pasirinkimas.
Saulė sako, kad jei žinote, kur vaikelis palaidotas ir nutinka, kad važiuojate ta kryptimi, skirkite 20 minučių nusukti į šoną. Nuvažiuokite ant to kapo uždegti žvakelę, pamerkti gėlių ar perduokite jas nuo savęs tėveliams. Taip Jūs parodysite savo palaikymą šeimai. Saulė pasakoja, kartą itin susijaudino radusi paprasčiausių kraujažolių puokštelę ant sūnaus kapo.
Ko reiktų vengti
Neklauskite „Kaip tu jauties?“ Šis klausimas visada yra skaudus, o atsakymas kaip ir atsispindi akyse ir niekur neveda. Kai laidoji savo vaiką, palaidoji dalį savęs. Ta žaizda neužgis, su ja tenka išmokti gyventi. Turbūt tiesa, kad žmogus gali susitaikyti su gyvenimo tėkme ir atėjus laikui netekti savo tėvų, bet staigi ir netikėta vaiko netektis yra kito kalibro nelaimė.
Nepadėjo moteriai ir raginimai „Eik į priekį“, „Susitaikyk“. Draugai galbūt ir nori padėti tau atsitiesti, bet jie negali suvokti tavo savijautos, tad ne retai tokie posakiai net pykdo. Turbūt geriausia, kai draugai, artimieji būna šalia ir leidžia išlaukti neskubindami įvykių.
Niekam to nelinkiu patirti, bet jau per savo kuklią gyvenimišką patirtį spėjau suvokti, kad gyvenimas mėgsta vingiuoti pats. Linkiu būti tais artimais draugais ar giminaičiais, kurie nebijotų apkabinti ir užsukti su troškinio puodu, kad tos kankinančios mintys bent pusvalandžiui pasitrauktų šiek tiek į šoną.
Su meile,
Renata