Spinner
Švento Martyno istorija, žibintų procesija ir žąsis
0
kepta žąsis

Išvykęs svetur, vos ne iškart esi įtraukiamas vietinių tradicijų. Priimdamas kitą kultūrą, ją gerbdamas, pelnai ir vietinių žmonių pagarbą, o taip pat ir prapleti savo akiratį. Tad praėjusį savaitgalį mielai jungėmės prie grupelės Vienos lietuvių ir šventėme šventą Martyną kirsdami gardžiai keptą žasį su keptais obuoliais ir virtais bulvių kukulaičiais. O raugintų kopūstų garnyras iškart priminė namus ir pagalvojau, kad ne tokie mes ir skirtingi.

Švento Martyno diena vis dar švenčiama daug kur krikščioniškoje Europoje. Ypatingai ji gyva ir ryški Vokietijoje, skandinavijos šalyse, o tuo tarpu mūsuose šiek tiek primiršta, nors tikrai yra grupelės žmonių pamenančių ir mininčių šventą Martyną.

Martyno istorija

Man visada svarbu šventės istorija. Kažkada itin gilinausi į Halloween’o šventės ištakas ir prasmę (norėjau prisijaukinti ir suprasti), bet wikipedijos šaltiniai buvo tokie platūs, kad kažkuriuo metu apleidau tą reikalą supratusi, kad visgi gal ne man.

Tad tiems, kas nežino, papasakosiu, kad šventas Martynas – tai romėnų karys, gyvenęs IV a. Jis buvęs itin gailestingas ir besirūpinantis bedaliais, likimo nuskriaustais žmonėmis. Pasakojama, kad vieną šaltą žiemos dieną prie miesto vartų sutikęs į ledo gabalą sustirusį elgetą. Jis sustojęs ties juo, nusisiautęs savo apsiaustą, perrėžęs šį pusiau ir vieną dalį atidavęs sušalusiajam. Tąnakt susapnavęs Kristų, apsigobusį apsiausto puse ir pasakiusį, kad „viską, ką padarai gero mano broliams ar seserims, padarai gera ir man“. Pabudo karys suvokęs, kad savo gyvenimą nori skirti vargšų globai ir tapo vienuoliu.

švento Martyno legenda

Mažosios Lietuvos tradicijos

Lietuvoje ši šventė labiausiai gyva buvusi Mažojoje Lietuvoje, kurioje iki šiol juntamas vokiškas kultūros palikimas. Ši diena buvo paskutinė rudens šventė, tarsi finansinių metų pabaiga, kuomet ūkininkai atsiskaitydavo su samdiniais, piemenėliais, sumokėdavo mokesčius.

Vaikai labai laukdavo tos dienos ir net turėdavo savų būdų prišaukti sniegą vesdami baltą ožį aplink pamiškės beržą. Etnologas L. Klimka pasakoja, kad šis vaikų žaidimas – tai senojo aukojimo liekanos. Istoriniai šaltiniai liudija, kad švento Martyno dieną lietuviai aukodavo ožį, kurį čia pat išvirę valgydavo su iškeptais kviečių paplotėliais pernakt. Ryte puotos likučius užkasdavo į žemę. Ožys – padėkos auka žemės dievybėms už išaugintą derlių – „atpirkimo ožys“.

Po Martyno žemė nebedirbama: jau niekas jos nebedrįsta „judinti“ – tepailsi iki pavasario, – sako etnologas.

Jei ne taip stipriai keliauti laiku atgal, šiandien šios šventės patiekalu yra tapusi žąsis. Jų augindavo kiekvienas Mažosios Lietuvos ūkis. Ir būtent šis paukštis buvo pagrindinės vaišės švento Martyno dieną. Pasakojama, kad gyvų šių paukščių dovanodavo ir samdiniams.

Žibintų šventė

Švento Martyno kelionė į minėtąjį miestą kasmet inscenizuojama Vokietijoje. Mes patys tikrai esame ne kartą šventę šią dieną vaikų darželiuose ir mokyklose ir Lietuvoje. Tiesa, dar tik pastaruosius kelis metus ir be žirgų bei Martyno, bet tikrai vaikščiojome su žibintais po mišką.

Žibintų procesijoje sudalyvavome ir čia, Austrijoje. Drauge su jaunėlio darželio bendruomene, pasidabinusia žibintais, keliavome rudeniško parko takeliais. Kvepėjo rudeniu. Galvojau, kaip gera gyvenime neskubėti. Rodos, visi žinome, visi kalbame, kaip skubam gyventi, bet visi tingim sustoti. Austriškų dainelių dar nemokam, bet niūniavom melodiją, pritardami tik „bum bum“.

Žibintai sušildo visas rudens ir žiemos šventes.

Tą vakarą vakarėjančiame parke prie laužo klausėmės jau minėtos legendos apie šventą Martyną, dalinomės naminiais sausainiais ir karštu nealkoholiniu punšu. Vaikai su žibintais tarsi jonvabaliai lakstė po vis tamsesnę pievą, kiti ridenosi nuo kalniuko per šiugždančius lapus. Gerai kažkaip buvo.

Kodėl žąsis

Nors aš visada linkusi ieškoti loginių priežasčių, na, kodėl gi būtent žąsys valgomos, bet mėgstu ir tas romantines istorijas. O legenda vėl apie tą patį Martyną.

Istorija apie žąsis prasideda tuomet, kai tuomet jau vienuolis šventasis Martynas dėl savo geros širdies ir gražių darbų žmonių norėtas įšventinti į Turino vyskupus, bet jis pats to netroškęs ir pasislėpęs žąsų aptvare. Žąsys visgi aptikusios įsibrovėlį išdavė jį savo gagenimu. Užtat Martynas kaip kerštą pažadėjo žąsims kaskart minint tą dieną suvalgyti po vieną jų.

@Photo by Ibrahim Munir on Unsplash

O iš tikrųjų priežastis turbūt paprasta – tai metas, kai prasideda žąsų valgymo metas. Jų  pulkai nėra laikomi per žiemą. Be to, žasų plunksnos buvo skirtos pagalvėms ir patalams siūti, o taip pat iš jų darydavo kažką panašaus į kalėdinę eglutę. Mažosios Lietuvos gyventojai savaitę prieš šventą Martyną žąsis maitindavo miltiniais kukuliais ir aptverdavo mažesniam aptvare, kad nenusibėgiotų ir būtų pilnesnės.

Skanios žąsies!

Renata

Komentuok! Mes Tave skaitome!

0

TOP

X